:49:02
Iškentėjau daug skausmo,....
:49:04
kol keliavau atgal, į savo tautos žemes.
:49:07
Kai jie pažino mane,...
:49:10
juos supykdė pasakojimai apie mano nuotykius.
:49:14
Jie išvadino mane melagiu.
:49:16
"Exaybachay." Tas, Kuris Kalba
Garsiai, Nieko Nepasakydamas.
:49:22
Jie juokdavosi iš manęs. Mano gentis.
:49:26
Ir man beliko tik keliauti vienam.
:49:31
Aš - Niekas.
:49:39
Argi jūs nesidžiaugiate, kad
saulė leidžiasi lėtai?
:49:43
Noriu pasakyti, kad ji būtent
leidžiasi, o ne gęsta kaip
užpūsta žvakė?
:49:47
Turiu omeny, kad ką tik mes jojome,
bei galėjome matyti viską aplinkui,
o taip pat ir viens kitą...
:49:50
staiga, bum! Ir visiška tamsa.
:49:53
Tai velniškai gąsdina mane.
:50:00
Kartą, labai seniai, gyveno miške trys lokiai.
:50:04
Lokys tėtis, lokė mama...
:50:07
ir mažas lokiukas.
:50:10
Kartą ryte jie sėdo pusryčiauti.
:50:14
Ant stalo padėjo didelę košės lėkštę,
vidutinę lėkštę ir mažą lėkštutę.
:50:18
Bet košė buvo labai karšta.
:50:20
Kvailas baltas žmogus.
:50:24
- Todėl jie išėjo pasivaikščioti.
- William Blake'ai, tu eisi pas juos.
:50:28
- O tuo metu maža mergaitė...
- Ką?
:50:33
Vienas? Kodėl mums jų neapeiti?
:50:36
Ne!
:50:38
Tu eisi.
:50:40
Tai išbandymas.
:50:43
Aš jų nepažįstu, o ir neatrodo
jie labai draugiškai.
:50:47
- Kas, jei jie užmuš mane?
- Niekas stebės.
:50:50
Ji norėjo miego, todėl įėjo į miegamąjį.
:50:53
- Čia buvo didelė lova, vidutinė lova ir...
- Gerai.
:50:56
- Aš eisiu.
- ... maža lovytė.
:50:59
Aš neičiau, bet einu.